puiris

pùiris sm. (1) Š, Kvr, Vb supuvusio medžio gabalas, pūzras: Menkos malkos, vien tik pùiriai An. Paimk pùirio bitėm rūkyt And. Po medžiais tamsoje švietė puiriai A.Vien. Iš terpu puirių tokie kvapai kilo A.Baran. ^ Mėsa kaip pùiris (sausa, liesa) An. | prk.: Ne darbinykas, o pùiris (sukiužęs, silpnas) An.